Pilietinė visuomenė Lietuvoje: kaip ir kada?

Per vadinamąjį prezidentinį skandalą, kai iš posto buvo nušalintas Prezidentas R. Paksas, atrodė, kad pagaliau turime pilietinę visuomenę: vieni sakė, kad reikia kuo greičiau atstatydinti susitepusį prezidentą, kiti – galėjo gyvybę paaukoti, kad klanas nenuverstų tikrojo kovotojo už tiesą. Nesvarbu, kad Konstitucinis teismas pripažino, jog R. Paksas pažeidė Konstituciją ir kad teisūs buvo pirmieji – svarbiau, kad absoliuti dauguma net ir negalinčių balsuoti lietuvių turėjo savo nuomonę ir stipresnius ar silpnesnius argumentus jai paremti. Abejingų buvo mažai – net ir aš tada dar tik pradedanti nutuokti apie politiką žiūrėjau transliacijas iš Konstitucinio teismo posėdžių. O juk kai pagalvoji, tokia visuomenė ir yra pilietiška: skirtingai mąstanti, tačiau besirūpinanti savo ateitimi, išreiškianti skirtingas nuomones, daranti spaudimą valdžiai!

Tačiau pasibaigus skandalui, užgeso ir lietuvių domėjimasis politika – niekas nebenorėjo daugiau galvoti apie taip išvarginusį pusmetį, nesibaigiančių ginčių bei nuolat pranešamų skandalingų faktų. Atrodo, visuomenė užmigo – kiek eilinių piliečių šiandien galėtų pasakyti už ką konkrečiai buvo atstatydintas Rolandas Paksas? Manau, nedaug, net mano mama tik apytikriai prisimena, nors tada bendraudama su pažįstamais neįprastai aistringai palaikė vieną iš pusių. Galima būtų sakyti, kad tokia mamos „atmintis“ yra vienas iš įrodymų, kad atėjo skandalas ir praėjo, trumpam „supilietino“ mus, o paskui vėl likome prie tos pačios geldos. Bet ar iš tikrųjų?

Besirutuliojant skandalui ir galiausiai įvykus apkaltai, pasitikėjimas Lietuvos žiniasklaida nesiekė nė 50%, nors prieš jį žiniasklaida buvo institucija, kuria pasitikėta labiausiai. Vadinasi, supratome, kad žiniasklaida ne visada yra objektyvi, dažnai ją veikia savininkų ar politikų įtaka. Tai jau didelis žingsnis pirmyn! Atstatydinus Prezidentą, buvo pradėta daug rimčiau žiūrėti į Konstituciją, apibrėžta, kas yra grubus Konstitucijos pažeidimas, o kas ne, kam suteikiame Lietuvos pilietybę. Visi prisimename atvejį, kai JAV krepšininkei Kate Douglas nebuvo suteikta Lietuvos pilietybė, nors ji norėjo atstovauti Lietuvai įvairiuose tarptautiniuose turnyruose. Nesakau, kad tai yra gerai, aš labiau būčiau norėjusi, kad krepšininkė liktų Lietuvoje, tačiau tai buvo pamoka, kad nusibrėžus tam tikras taisykles, būtina jų laikytis, net ir labai to nenorinti arba jas reikia keisti demokratiniu būdu. Galima būtų išvardyti dar daug kitų pavyzdžių, bet Jums, bent tikiuosi, jau smalsu, kodėl pateikiau ankstesnius pavyzdžius, mano manymu, tinkančius apmąstymams apie pilietinę visuomenę. Po skandalų, rimtų sukrėtimų, žmonės nelieka tokie patys kaip anksčiau. Mąstydami, kas yra gerai, o kas ne, ne tik formuojame savo supratimą, bet paskui juo remdamiesi bendraujame su aplinkiniais. Taip lašas po lašo išsiveržiame iš pasyvaus, niekuo nesidominčio žmogaus kiauto.

Štai pas mus mokykloje visai neseniai, imant mūsų mastu, įvyko skandalas: nors seniai žinoma, kad direktorė parūpina darbo savo giminėms, o kai kuriems leidžia į darbą ateiti išgėrusiems, tačiau mano miestelio – Tverų - bendruomenė nekreipdavo į tai dėmesio sakydami, kad vis tiek nepakeis nieko – direktorė per daug įtakinga, o tas, kas įsivels į kovą su ja, tik nukentės. Tačiau atsirado vienas drąsus anonimas, kuris papasakojo apie susidariusią situaciją regioninio laikraščio redakcijai. Atvažiavo žurnalistė, aiškinosi situaciją ir nors parašė paviršutinišką straipsnį, kuriame mažai kas ištirta, bet pasipylė miestelio gyventojai sukruto ir laikraščio puslapyje internete aktyviai pradėjo komentuoti, reikšti nuomonę dėl direktorei mestų kaltinimų. Nors paprastai laikraščio straipsniai beveik nekomentuojami, tačiau prie straipsnio apie netvarką mūsų miestelyje sulaukta beveik 100 komentarų. Tai buvo bomba, kuri privertė direktorę kviesti mokyklos personalo susirinkimą diskusijai. Greičiausiai nesukausime tokių permainų, kokių norėtume, tačiau miestelio bendruomenė pajuto savo nuomonės jėgą – mes irgi galime daryti įtaką bei keisti, neleisti likti direktoriui nekontroliuojamam ir šeimininkauti mokykloje. Pamažu bruzdesys miestelyje aptils, bet jo padariniai liks mūsų sąmonėje. Galbūt kitą kartą bendruomenės aktyvistai dar nedrįs akis į akį pasakyti nusiskundimų ir žurnalistai vėl atvyks pas mus, bet trečią ar ketvirtą kartą mes jau tikrai sugebėsime patys spręsti savo problemas, nes po kiekvieno bruzdėjimo vis labiau pradedame suvokti savo, piliečių, tiesę/ pareigą kontroliuoti, kad institucijos dirbtų mums, o ne savo šeimos nariams.

Toks pats suvokimas formuojasi ir mūsų valstybėje. Tik skirtumas, kad mūsų valstybė palyginus su 700 gyventojų miesteliu yra milžinė. Kalbėdami apie valstybinio masto problemas, žmonės labiau jaučiasi esantys bejėgiai, nes vieno žmogaus balsas išgirstamas kur kas mažiau. Be to, didelė dalis mūsų šalyje egzistuojančių problemų svarbios yra tik tam tikrai grupei piliečių, o ir tos grupės susiskaldžiusios, tarpusavyje nesutariančios. Reikia laiko bei būtina kad ir toliau mūsų valstybėje iškiltų skandalai, piktnaudžiavimo atvejai. Pasinaudodami jais, tampame kritiškiau mąstantys, labiau pasitikintys savimi. Dėl to drąsiai žvelgiu į ateitį ir manau, kad dar po 20 – 30 metų daugiau nei pusė Lietuvos gyventojų bus aktyvūs piliečiai. Kad tuo patikėtum, reikia tik pažiūrėti atgal ir pagalvoti: ar prieš 10 metų būtume patikėję, kad išdrįsime atstatydinti išrinktą Prezidentą, kad eisime protestuoti prieš galingiausią prekybos įmonę Lietuvoje, kad protestuosime ir priversime valdžią peržiūrėti mokesčius. Šiandien galime sakyti: taip, mes jau galime!

Patiko (0)

Rodyk draugams