ES ateitis ir Lietuva joje

Prieš pusę amžiaus Europos tuometinės valstybės lyderės ėmėsi svarbios misijos – vienyti Europą ir 1957 metais įkūrė Europos ekonominę bendriją (EEB), kuri 1992 metais tapo Europos sąjunga (ES). ES narės siekia ekonominės, politinės ir valiutinės sąjungos su bendra pilietybe, užsienio ir gynybos politika. Taigi EEB tapo Europos sąjunga, kuri jau buvo politinis, o ne ekonominis susivienijimas. Pavienės Europos šalys seniai prarado iki II pasaulinio karo turėtą galią, tad norėdamos būti lygiavertėmis varžovėmis pasaulinėje ekonomikoje ir politikoje su JAV, Rusija ir Kinija privalo vienytis.

Deja, šiandien vykstantis ES integracijos procesas susiduria su nemažai kliūčių. Niekaip nepavyksta sukurti nepriklausomą energetikos sistemą ir nuspręsti kaip ”kalbėtis” su Rusija: kietai ar švelniai. Italija prakalbo apie pasitraukimą iš ES, euro atsisakymą ir grįžimo prie liros.Vokietija susitarė su Rusija tiesti ”Nordstream” dujotiekį, kuris yra labai naudingas abiems šalims, tačiau dar labiau didina Europos priklausomybę nuo Rusijos gamtos išteklių bei sudaro Rusijai galimybę daryti spaudimą šalims, kurias dujotiekis aplenkia. Šiuo atveju galima teigti, kad Vokietija išdavė savo sąjungininkus. Valstybių politiniai lyderiai nesugeba rasti bendro kompromiso dėl vieningos Europos koncepsijos ir aukoti nacionalinės šalies interus dėl bedrų siekių.

Didžioji dalis visuomenės yra priešiškai nusiteikusi bendros Europos atžvilgiu, nes bijo prarasti nacionalinį identitetą. Panagrinėkime, neseniai vykusį Lisabonos sutarties ratifikavimo procesą. Labai mažai gyventojų žinojo, kas konkrečiai keisis priėmus sutartį. Airijos gyventojai pasakydami referendume ”Ne”norėjo parodyti, kad nenori balsuoti už tai, ko jie nežino. Tą patį galima pasakyti ir apie Lietuvą. Kai Seime vyko diskusijos dėl sutarties, nepastebėjau, kad tos pačios diskusijos vyktų viešojoje erdvėje. Politikai irgi labai mažai bendravo su visuomene. Todėl atsirado įvairių stereotipų apie ES. Turbūt absurdiškiausias yra Lietuvoje paplitęs teiginys, kad ES ir SSRS skiriasi tik tuo, jog dabar gauname nurodymus iš Briuselio, o ne Maskvos. ES vadovai per mažai aiškina savo veismus ir jų priežastis visuomenei, kuri dėl to yra nepatenkinta.

Kaip spręsti šią integracijos krizę? Reikėtų paanalizuoti panašaus pobūdžio sėkmingus vienijomosi procesus, pasisemti patirties ir bandyti tai diegti šiandien. Pats geriausiais pavyzdys, mano nuomone, yra Lietuvos valstybės ir tautos susikūrimas XIII amžiuje. Kaip teigia istorikas Edvardas Gudavičius knygoje ”Lietuvos istorija. Nuo seniausių laikų iki 1569 m.” I tome, lietuvių tautinės savimonės pagrindu tapo materialinis žmonių gerbūvis. Kokį materialinį gerbūvį gali suteikti ES?

Man atrodo, kad tai yra energetinė neprikausomybė. Po pastarojo konflikto tarp Rusijos ir Ukrainos dėl dujų tranzito kainų, ne tik politikai, bet ir eiliniai piliečiai suprato, kad pasikliauti Rusija jau nebegalima. Manyčiau, pagrindinė priežastis nebuvo Ukrainos vakarietiška politinė orientacija, bet vis labiau tuštėjantis dėl smukusių kainų beveik vien tik iš energetikos išteklių pardavimo pajamų sudarytas Rusijos biudžetas. Turint omeny, kad finansinės ir ekonominės krizės yra neišvengiamos, toks scenarijus su Rusija gali kartotis. ES turėtų reikalauti iš Rusijos pastovaus žaliavų tiekimo bei sudarydama konkurenciją energetikos rinkoje importuoti naftą ir dujas iš Arabų šalių, ieškoti telkinių Arkties vandenyne. Dėl energijos didelių kaštų Europos valsybės bus priverstos jungtis, aukoti nacionalinius interesus dėl ekonomikos ir šitaip greičiau surasti visus tenkinantį sprendimą. Gyventojai, nenorintys mokėti didelių mokesčių už benziną, šildymą, reikalaus politikų pamiršti asmenines ambicijas dėl visuotinio gerbūvio. Tad energetika gali tapti atspirtis siekiant suvienyti Europą.

Edvardas Gudavičius paminėjo dar vieną svarbų aspektą, kuris padėjo suvienyti baltų žemes į Lietuvos valstybę, tai – pagonybės ir senų baltiškų tradicijų gynimas nuo kryžiuočių ir jų skleidžiamos krikščionybės. Karalius Mindaugas nusprendė 1260 metais nutraukti taiką su kryžiuočių ordinu ir pasiskelbdamas baltų gynėju siekė prijungti visas baltų žemes į Lietuvos karalystę. Šitam nesipriešino net kitos gentys: žiemgaliai ir žemaičiai savanoriškai prašėsi prijungiamos į Lietuvą, nes jos suprato, kad kito kelio nėra norint išsaugoti savo tapatybę ir kultūrą. Visa tai verčia susimąstyti, ar egzistuoja idealogija, kuri vienytų Europos gyventojus.

Prieš vienijantis yra svarbu apsibrėžti, ką mes vienijame. Neišvengiamai turime susimąstyti, kas yra europietis. Geriausią europiečio apibūdinimą man pateikė mano mokyklos meno istorijos mokytojas Ričardas Jankauskas. Jo nuomone, europiečio sampratą sudaro:

  1. Antikinė kultūra ( demokratija ir jos kultūra).
  2. Krikščioniška kultūra (niekam nekelia abejonių, kad krikčionybė padarė milžinišką įtaką Europos kultūrai).
  3. Žydiška kultūra (šiandien jos liko labai nedaug Europoje, bet turime atsiminti, kad krikščionių Senasis Testamentas sudaro žydų Torą. Tad įtraukdami krikščionybę į europiečio tapatybės sąvoką neišvengiamai priskiriame žydus prie europiečių).

Mano požiūriu, tai yra tiksliausias Europos kultūros apibūdinimas. Manau, ES turėtų apsiriboti pirmaisiais dviem punktais, t.y. ES vienija visas valstybes su demokratine santvarka bei pripažįstančias krikščioniškąsiais vertybes. Vadovaudamiesi šia idealogija ES vadovai gautų žmonių paramą, nes ši nuostata nesikėsina į nacionalines tapatybes. Pirmas žingsnis, kurį turi padaryti ES - pasakyti griežtą ”NE” galimai Turkijos, Albanijos ir Kosovo narystei, nes tai yra musulmoniškos valstybės. Tai pakenktų ekonomiškai, bet būtų stiprus signalas paprastiems žmonėms, teigiantis, jog ES įgauna vertybinį pagrindą, turi savo principus ir idealogiją, ko mes visi šiandien pasigendame. Tai būtų ženklas, kad ES nėra politikų instrumentas siekiant ekonominės ir politinės galios, o konfederacinis darinys gerinti visos Europos populiacijos gerbūvį.

Prie šios Europos vizijos puikiai pritampa Lietuva. Vienas didžiausių trukdžių mūsų tėvynės ekonomikos vystimuisi yra monopoliai energetikos rinkoje ir visiška priklausomybė nuo rusiškų išteklių. Diversifikavus žaliavos tiekėjus atsirastų daugiau konkurencijos, kas privestų prie mažesnių kaštų verslui ir monopolijų silpnėjimo. Vieninga Europa suteiktų stiprų politinį užnugarį derybose su Rusija dėl Sausio 13-osios ir Medininkų tragedijos vykdytojų išdavimo, nes nebebus baimės, kad Kremlius ”užsuks kranelius”. Stiprus ES vertybinis stuburas, kuris puoselėtų demokratijos kultūrą ir krikščionių vertybes vis labiau skatins žmones mokytis iš Europos, plėstų demokratijos ir pilietiškumo tradicijas, pagarbą žmogaus teisėms, korupcijos netoleravimą. Visa tai padarytų Lietuvą stipresne ir patrauklesne užsienio investuotojams.

Baigdamas turiu pasakyti, kad dabartinė ES nepateisina mano viltis. Sąjunga nerodo vieningos pozicijos, vadovai pamiršo eilinius žmones, kurie bijodami prarasti tautiškumą priešinasi ES integracijai. Tenka pripažinti, kad ES atsidūrė krizėje. Jei nebus padarytos atitinkamos išvados, pats sėkmingiausias bandymas per visą istoriją suvienyti Europą žlugs.

Patiko (0)

Rodyk draugams