Europos Sąjungos ateitis ir Lietuva joje arba kaip žmogus kuria ateitį sąjungoje

,,Ir Dievas sutvėrė žmogų pagal savo paveikslą;

Pagal Dievo paveikslą jį sutvėrė;

Sutvėrė juodu, vyriškį ir moteriškę.

Ir Dievas juodu palaimino ir tarė: Veskitės ir dauginkitės, ir pripildykite žemę, ir ją paverkite, ir viešpataukite jūros žuvims ir dangaus paukščiams, ir visiems gyvuliams, kurie kruta ant žemės“

(Iš Pradžios Knygos)

Ateitį galima suvokti kaip nedalomą visumą, kuri apima kiekvieną egzistencinį lygmenį. Norint gyventi darnoje ir harmonijoje tiek su savimi, tiek su aplinka neišvengiamas (bet ir būtinas) vienijimasis.

Europos vienijimosi procesas, davęs pradžią dabartinei Europos Sąjungai, prasidėjo 1951 metais, kai šešios valstybės įsteigė anglies ir plieno bendriją. Nuo to laiko buvo pasirašyta Romos sutartis, Vieningosios Europos Aktas, Mastrichto, Amsterdamo ir Nicos sutartys. 2004 metų spalį žengiamas naujas žingsnis ES istorijoje- pasirašoma sutartis dėl Europos Konstitucijos. Tačiau žmogus dažnai neapgalvodamas savo veiksmų per greitai žengia į priekį ir dėl to sulaukia kontraversiškų poelgio vertinimų.. Žinoma, keista, kodėl Prancūzija ir Olandija nepritarė bendram Europos siekiui. Visgi visuomet esti vadovybių, norinčių inicijuoti projektų perversmus, protestuojančių prieš Europos Sąjungą, kaip instituciją. Romualdas Kalonaitis, buvęs LR ambasadorius Olandijoje, įvardijo šį reiškinį kaip ,,renacionalizacijos jausmą“, kurio esmė yra piliečių noras sugrąžinti savo valstybėms kompetenciją spręsti tuos klausimus, kurių sprendimų teisė buvo atiduota ES. Atotrūkio tarp valdžios ir žmonių problema yra universali visų valdžių problema, kuri pastaruoju metu vis stiprėja ES.

Nesustojantis visuomenės ir jos įsteigtų organizacijų (konkrečiai kalbant apie ES) progresas stebėtinas ir 2007 metų gruodžio 13 dieną, kai Lisabonoje buvo pasirašyta daugiau demokratijos, atvirumo ir skaidrumo žadanti sutartis. Lisabonos sutartis numato svarbias institucines ir procedūrų reformas, Europos Sąjunga greičiau priiminės sprendimus, jie bus suprantami piliečiams. Mano nuomone, pastaruoju metu ES institucijos vis labiau atkreipia dėmesį į paprastų eilinių žmonių poreikius. Tarkim, esminis Konstitucijos ir Lisabonos sutarties skirtumas yra tas, kad pastarąja sutartimi nesiekiama keisti nusistovėjusią tvarką, kuriai nepritarė dalis piliečių, o joje atsispindi pozityvūs pasikeitimai. Svarbu paminėti ir tai, kad žmonių vieningumą skatina ir toks pakeitimas, kad pirmą kartą ES istorijoje atsiranda galimybė teisės akto projektą pateikti patiems piliečiams. Tam tereikia vieno milijono parašų. Taigi galima sakyti, kad pasaulyje ES kalbės vienu balsu, o ištikus krizėms stengsis vis daugiau veikti kartu, drauge rūpintis saugiais ir nenutrūkstamais energijos tiekimo šaltiniais, saugos sienas bei kovos su nusikalstamumu.

Visgi, kiek Lisabonos sutartis pakeis Lietuvą, jos piliečius, tai yra mus pačius? Lisabonos sutartis, žymėdama naują brandų ES raidos etapą, įtraukia ir Lietuvą, todėl tai yra itin svarbus Lietuvos brendimo lygmuo. Būtent ES gali užtikrinti Lietuvos interesų realizavimą. Lisabonos sutartimi sprendžiami Europos piliečiams, tarp jų ir Lietuvos žmonėms, aktualūs klausimai, pavyzdžiui, tai visapusiškai atsispindi pasiryžime spręsti dvigubą politinį uždavinį- kovoti su klimato kaita ir kartu parengti optimalią energetikos politiką. Energetinis saugumas ir solidarumas buvo vieni pagrindinių klausimų, kuriuos kėlė Lietuva derybose dėl Lisabonos sutarties. Galima tik džiaugtis, kad sutartyje ne tik numatytas energetikos temos straipsnis, bet ir tame straipsnyje atsispindi Europos integracijos idėja- siekis sujungti visus ES šalių energetinius tinklus  į bendrą ir darnią sistemą (kurios viena iš svarbiųjų dalių yra būtent gimtoji Lietuva). Žinoma, vieninga ES energetinė politika susilaukia skeptiškų požiūrių, nes ši politika neatitinka šiandieninio energetinio saugumo klausimo, reikalaujančio santykinai greito sprendimo, aktualumo. ,,Šiandien ES nėra tvirto pagrindo vieningos energetinės politikos susiformavimui dėl to, <…> kad dabartiniu metu ES yra per daug diferencijuota interesų prasme“- sakė seimo narys Justinas Karosas. Tuomet, ar galima tokioje situacijoje dar galvoti apie Sąjungos plėtrą? Galvoti ne tik galima, bet ir būtina..

Esminė ES ateities problema- kaip suderinti Sąjungos vidinę integraciją ir tolimesnę plėtrą. Įdomiausias atvejis ES plėtros prasme, yra Turkija. Nors Turkija (kaip ji pati mano) jau seniai įvykdė visus stojimo į ES reikalavimus, ji niekaip nesupranta, kodėl integracijos procesai klostosi nesklandžiai. Iš tikrųjų, Turkijos ekonomika jau pasiekė gan aukštą lygį bei progresyviai vystosi toliau. Be to, Turkija yra strategiškai geoekonomiškai svarbi, kaip energetinių resursų tranzito šalis. Galima būtų ir daugiau teigiamų dalykų vardinti dėl ko Turkija naudinga ES kaip nauja narė. Iš kitos pusės, jei kalbėtume apie civilizacines vertybes- keltume klausimą- kas svarbiau- ar Europos politikų siekis plėsti vieno (ES) aparato galias, ar išlaikyti deramą atstumą tarp visą amžių priešiškai nusiteikusių krikščionių ir musulmonų pasaulių(?!). Šiandien aiškai žinoma, kad musulmonai svetimšaliai Europos kraštuose ne tik atima iš vietinių darbo vietas, bet dar ir aktyviai gina savo gyvenimo stilių. Tokiame kontekste Turkija taptų didele problema visai ES institucijai ir jos piliečiams. Tad geriau savo ,,plėtrius“ žvilgsnius kreipkime į Kroatiją, Makedoniją ar Moldovą (į tas šalis, kurios gal ir nebus tokios naudingos kaip Turkija, bet bent jau neprikrės galimų pavojų). ES reikėtų atisakyti plačios plėtros idėjos ir rūpintis vidinės integracijos iššūkiais. Apibendrinant Europos Sąjungos plėtros klausimą galima teigti, kad geriau susitvarkyti savo daržą, nei žvalgytis į derlingus kaimyno laukus.

Kylant problemai visuomet surandamas ir jos sprendimo būdas. Sumaniai paviešinsiu Egidijaus Motiekos 2006 metų gegužės 19 dieną Vilniuje vykusioje konferencijoje išsakytą mintį apie koncentrinių ratų koncepciją, kaip kelią į ES vidinės integracijos ir išorinės plėtros problemos sprendimą. Šios koncepcijos esmė ta, kad ES turi būti sukurtas tam tikras centras, kuris pasižymėtų sukoncentruota didele integracija periferinių šalių atžvilgiu. Vadimo Volovjovo, VU TSPMI doktoranto teigimu ,,Koncentrinių ratų idėjos pritaikymas ES vidinės integracijos ir plėtros problemai reikštų jos sprendimą <…>, kad stiprus centras <…> užtikrintų tvirtą vidinį Sąjungos subjektiškumą, o koncentrinio bendradarbiavimo pasiūlymas Sąjungos kaimynams leistų lanksčiau spręsti jos plėtros, kurios šiandien Europoje ir norima, ir bijoma, problemą“.

Norėdami aptarti Lietuvos strategiją didžiajame Europos valstybių žaidime turėtume ne tik išlaikyti dabartines savo pozicijas (kurios beje, yra neprastos) sąjungininkų atžvilgiu, bet ir išspręsti šalies viduje įsisenėjusias problemas , susijusias su europietiškų vertybių ir standartų mūsų kasdieniškame gyvenime tvirtinimu, korupcija, politiniu nestabilumu. Pasirašę Lisabonos sutartį negalime tikėtis, kad sutartyje numatytos reformos išspręs vidines problemas, tačiau galime imtis veiksmų, susitelkti bendriems darbams ir reikalingiems sprendimams. Reikia imtis bendros atsakomybės už savo šalies ir visos Europos ateitį. Juk mes būdami naujokai ES senstančioje sistemoje galime suteikti naują, dinamišką impulsą, įkvėpimą. Vystydami mutualisitnius santykius ne tik stiprinsime solidarios Europos idėją, bet ir vykdysime pačią svarbiausią visų sąjungų vertybę- bendrumą. ,,Pasirengimo etape Lietuvos valdžia ir visuomenė sugebėjo veikti vieningai, tauta rodė politinę ir pilietinę brandą, pamiršę tarpusavio nesutarimus ir kartu, konsolidavę visas jėgas, siekėme gyvybiškai svarbių mūsų valstybei tikslų“,- sakė šalies vadovas Valdas Adamkus ir išreiškė viltį, kad ateityje ši pamoka nebus pamiršta.

Siekiant ne tik didesnės valdymo galios, bet ir piliečiams būtinų sprendimų ES politinė aplinka tampa saugi, laisva ir teisinga.. Lisabonos sutartyje iškelti būtent šie prioritetai, todėl manau, kad vykdomos naujovės padės užtikrinti ekonomikos augimą ir konkurencingumą, gerinti užimtumo ir socialines sąlygas, didinti asmeninį ir kolektyvinį  saugumą, plėtoti valstybių sanglaudą ir solidarumą. Nuostabu tai, kad siekiama suformuoti tokią aktyvią pilietinę visuomenę, kuri pasitikėtų savo išrinktos valdžios sprendimais, kad siekiama suskurti darnią Europos šeimą.

Dievas sutvėrė žmogų pagal savo paveikslą, įkvėpė į jo veidą gyvybės kvapą ir žmogus pasidarė gyva esybė, kuri mąsto, kuria ir siekia geresnio gyvenimo. Taip tat žmogus sukūrė Sąjungą, kurioje kiekvienam tos sąjungos nariui gyventi gera būtų. Ir per ilgus metus žmogus suprato, kad už visus garbės ir galybės siekius ateityje svarbiau yra tarpusavio ryšio stiprinimas ir vienybės siekimas. Šiandien žmogus gali drąsiai pasakyti: Europos Sąjunga- tai mes.

Patiko (0)

Rodyk draugams